Socialinis neįgaliųjų modelis – tai požiūris į pasaulį, pagal kurį daugiausia dėmesio skiriama visuomenės sukurtoms kliūtims šalinti, o ne tikėtis, kad patys žmonės prisitaikys. Jame nagrinėjamos visuomenės struktūros ir nuostatos, kurios riboja neįgaliuosius, užuot atsižvelgus į asmens sutrikimą ar skirtumus. Šiame modelyje pabrėžiama, kad dėl savo negalios kaltas ne pats asmuo, o visuomenės sistemos ir struktūros, kurios neleidžia jam visapusiškai dalyvauti. Šalinant kliūtis ir didinant galimybes neįgaliesiems, visi gali gauti naudos iš aktyvesnio dalyvavimo ir įtraukties į visuomenę. Šis modelis plačiai pripažįstamas kaip būdas nukreipti dėmesį nuo medicininių ar labdaros modelių, kurie linkę pabrėžti neįgaliųjų ribotumą, užuot atsižvelgę į socialines ar aplinkos kliūtis, su kuriomis jie susiduria. Socialinis negalios modelis buvo naudojamas kuriant ir reformuojant įstatymus, politiką ir paslaugas, kurios orientuotos į paramą neįgaliesiems ir jų poreikiams. Jis taip pat plačiai pripažįstamas kaip būdas kovoti su neįgaliųjų stigmatizacija ir diskriminacija visuomenėje.
Socialinis neįgalumo modelis yra pagrindinė didesnio judėjimo už neįgaliųjų teises, kuriuo siekiama užtikrinti lygias teises ir galimybes neįgaliesiems, sudedamoji dalis. Šį modelį naudoja aktyvistai, mokslininkai, teisininkai ir politikos formuotojai, siekdami, kad būtų priimti įstatymai ir politika, kurie padėtų neįgaliesiems gauti paslaugas ir visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Advokatai aktyviai dirba, kad būtų kuriamos prieinamesnės bendruomenės, gerinant transporto paslaugas, prieinamus būstus ir technologijas, veiksmingas bendravimo priemones ir kt. Pasitelkdami socialinį negalios modelį ir siekdami kovoti su kliūtimis visuomenėje, aktyvistai kuria teisingesnį ir teisingesnį pasaulį neįgaliesiems.
